Nors daugybę metų kiekviename moderniame automobilyje „nervų sistemos“ funkcijas atlieka dešimtys kompiuterių, absoliuti dauguma jaunosios kartos vairuotojų ko gero žino vieną dalyką, paprastai vadinamą anglišku žodžiu „Entertainment“, arba tiesiog „multimedija“. Kaip greitai ir sklandžiai ji randa bendrą kalbą su išmaniuoju telefonu, kiek funkcijų turi, kaip intuityviai valdoma ir t. t.
Į pagalbą – specialistai
Nors konkurso „Lietuvos Metų automobilis 2018“ komisijoje taip pat yra kenčiančių nuo priklausomybės „Facebook“ bei „Instagram“, taip pat chroniškų melomanų, visgi didžioji 10-uko aistra yra jėgos agregatai, transmisijos, važiuoklės ir panašūs automobilių ingredientai.
Todėl susigaudyti, kas yra kas skaitmeniniame pasaulyje ir kokie multimedijos sprendimai „veža“, padėjo charizmatiškasis informacinių technologijų ekspertas Arnoldas Lukošius. Visą dieną šokinėjęs po skirtingų „svorio“ kategorijų ir įrangos lygio automobilius, „Tele2“ „Inovacijų biuro“ atstovas gerą pusvalandį dalijosi savo įžvalgomis su komisijos nariais.
„Auga karta, kurie automobilius rinkis pagal tai, kokia informacinė ir pramogų sistema jame įdiegta, bet ne pagal važiavimo charakteristikas lemiančius sprendimus, nes, jų manymu, „visi traukia vienodai“, – pastebėjo A. Lukošius.
Savo tyrimą ir palyginimų maratoną Arnoldas pradėjo nusprendęs ieškoti ne „švariausio“ skambesio, bet bandydamas perprasti skirtingų automobilių gamintojų informacinių sistemų valdymą – kaip greitai pavyksta pradėti naudotis svarbiausiomis funkcijomis, kiek intuityviai sudėlioti jų algoritmai ir t.t.
„Žinoma, rezultatai skyrėsi gana stipriai, nes vieni modeliai buvo artimi tam, su kuo pats važinėju kasdien, o kitus mačiau pirmą kartą. Su pastaraisiais, be abejonės, užtrukau ilgiau, tačiau faktas, kad kartą „prisijaukinus“ automobilį ir susipažinus su jo valdymo principais, vėliau net ir labiausiai stebinę sprendimai taptų įprastais. Todėl svarbiausias dalykas – kelis „žingsnius“ reikia padaryti norint ką nors įjungti ar sureguliuoti po to, kai tai tampa kasdienybės dalimi. T. y. kurie kiek vairuotojo dėmesio multimedija sistema „vagia“ iš vairuotojo“, – pasakojo A. Lukošius.
Trys sistemų grupės
Eksperimentui artėjant link finišo visas bandytas sistemas pagal valdymo principus Arnoldas suskirstė į tris grupes: „liečiamąsias“, „sukamąsias“ ir „maigomąsias“. Pirmosiose „veiksmas“ vyksta kaip ir planšetiniuose kompiuteriuose, todėl atriša rankas dizaineriams kurti minimalistinius, valdymo svirtelėmis neperkrautus prietaisų skydelius. Tačiau didžiausia jų problema – net ir primityviausios užduoties neįmanoma atlikti nepasižiūrėjus į ekraną. Todėl jei automobilyje nėra tokių vairuotojo pagalbininkų, kaip eismo juostos sekimo ar automatinio stabdymo sistemų, incidentų kelyje rizika smarkiai auga.
Beje, į šiuos dalykus dėmesį atkreipė ir įžvalgomis apie automobilių dizaino tendencijas su komisijos nariais pasidalinusi buvusi „Lamborghini“ dizainerė Lina Ginkutė. Jos teigimu, lietimui jautrūs ekranai yra šiek tiek aplenkę laiką, ir realiai turėtų pradėti dominuoti tik prasidėjus savavaldžių transporto priemonių erai.
Kitų dviejų multimedija sistemų porūšių – „sukamųjų“ ir „maigomųjų“ – privalumai slypi valdymo paprastume, tačiau, Arnoldo manymu, čia siūlomų funkcijų yra gerokai daugiau nei reikia.
„Nuoširdžiai manau, kad visas dabartinės kartos automobilių „entertainment‘as“ yra reikalingas ne vartotojams, o patiems mašinų gamintojams, kaip rinkodaros priemonė pasigirti savo išskirtinumu. Dar vienas multimedija sistemų evoliucijos variklis – išmaniųjų telefonų gamintojai: tiek „Android Auto“, tiek „Apple Car Play“ informacinės ir pramogų sistemos leidžia apie vartotojus žinoti praktiškai visus duomenis. Vairuotojui juk reikia tik galimybės klausytis mėgstamos muzikos ir saugiai kalbėti telefonu“, – savo nuomonę dėstė A. Lukošius.
