Išleidę Lietuvos žurnalistų autoklubo pirmajam 5–erių veiklos metų jubiliejui tų laikų masteliu gana solidų, žurnalo formato spalvingą bukletą, pirmąjį jo puslapį pradėjome daug ką pasakančia antrašte – „O buvo taip…“

Nors aliuzijų į klasikę Ievą Simonaitytę tuo nesiekta, tačiau pavadinimas bylojo ir dabar tebebyloja apie pirmuosius, gana ambicingus mūsų klubo žingsnius.

Todėl ir šiandien nieko geresnio nesugalvosi, kaip „o buvo taip“… Deja, prabėgo jau ne penkeri, o daugiau nei penkiolika metų, ir dar vakar buvusi tokia aiški, visų klubiečių, o gal ir ne tik jų galvose gyva klubo istorija ir jos ženkliausios detalės kasdieną pamažu blanksta po tirštomis užmaršties plėnimis. Kaip ir kiekvienas daiktas, ne kasdieną liečiamas žmogaus rankų, šildomas širdies pamažu užsimiršta, kerpėja.

Gražu, kad susizgribome bent jau prabėgus 15-kai metų… Tačiau rašyti klubo istoriją – ne vieno žmogaus misija, o visų mūsų klubo narių pareiga ir priedermė. Istoriją ne tik kurkime, ką ir darome, kartu, bet ir fiksuokime ją. Tada mūsų atminties knyga bus ne tik pilnesnė, solidesnė, bet ir objektyvesnė. Todėl perskaitę šiuos keletą istorijos štrichų, nepretenduojančių į išsamią klubo istoriją, įsipareigokime kiekvienas, visų pirma sau, o paskui ir klubo nariams, parašyti bent po pusę puslapio atsiminimų, susijusių su klube patirtais įspūdžiais, praturtinusiais (nuskurdinusiais) jūsų prefesinę veiklą, akiratį ir t.t.

Tai bus visų mūsų ISTORIJA, kuri, žinia, prabėgus dar penkiolikai metų gali tapti dideliu turtu ir ateities kartoms.

 

 

O kol dar ryškiai

juntamas to deficitas,

ir vėl „o buvo taip…“

 

1996-ųjų pradžioje, tiksliau – balandžio mėnesį, įkurtam Lietuvos žurnalistų autoklubui pamatai buvo pradėti kloti 1995-ųjų pabaigoje.

Tačiau mūsų klubas išdygo ne tuščioje vietoje. Sovietiniais metais egzistavo žurnalistų pressautoklubas, kuriam ilgus metus vadovavo radijo, vėliau televizijos žurnalistas Stasys Arnašius, kuris estafetę perdavė Virginijui Martišauskui. Tačiau kiek tais tarybiniais metais buvo lengvųjų automobilių ir kiek jų vairavo žurnalistai?.. Nepasakysi, kad gal tikrai ne popierinio klubo pagrindinė veikla apsiribojo ataskaitomis „aukščiau stovintiems organams“, tačiau…

 

 

Laikai tuomet keitėsi kaip pavasarinio potvynio vandenys. Po nepriklausomybės atgavimo, dalinai atsivėrus sienoms, į šalį plūstelėjo neregėtas vakarietiškų automobilių srautas, o ir žurnalistas prie automobilio vairo jau nebebuvo toks didelis stebuklas.

Taigi, prieš 1995-ųjų Kalėdas grupė entuziastų, iš kurių būrio aukščiausiai iškeltas galvas laikė Valdas Valiukevičius, Renaldas Gabartas, Mindaugas Grinius, Valdas Juozas Vilūnas, Algirdas Skrebiškis, Gitanas Rapševičius ir dar keli, susirinkę į Savanorių g. 168 numeriu pažymėtas erdvias patalpas, kur tuomet buvo ką tik pradėtas leisti savaitraštis „Autoekspresas“, nutarė baigti vaikščiojimą nelyginant katinas Leopoldas kiekvienas sau, o burtis draugėn, kelti embicingus tikslus ir veikti išvien.

Tačiau kaip? Tais laikais jokie „aukščiau stovintys organai“ jokių instrukcijų iš aukščiau jau nebenuleidinėjo. Tad pirmiausia kreiptasi pagalbos pas Lenkijos ir Slovakijos kolegas, kur panašūs žurnalistų autoklubai jau veikė ir kur jų kūrimosi stadija jau buvo pasibaigusi. Tačiau skirtingose šalyse – skirtingas ne tik klimatas. Veiklos vizija, prioritetai, vertybės irgi nemažai skiriasi. Ir ne visados tinka mums. Žurnalistų klubas ir jo nariai jau ne kartą ir ne tik patys sau įrodė, kad darbais galima save pagarsinti labiau, nei skambiais lozungais, o labai proziškai tariant – įvairiais nuostatais, programomis ir kitokiais tegu ir labai tvarkingai surašytais popieriais. Todėl vos paskelbus apie įsikūrusį Lietuvos žurnalistų autoklubą nutarta išgarsinti jį darbais. Užsimota irgi neįprastai drąsiai, o gal tiesiog avantiūriškai. Nuspręsta surengti Lietuvoje pirmąjį tarptautinį žurnalistų ralį skambiu „Lietuva 1996“ pavadinimu. Žvelgiant iš šios dienos pozicijų tos idėjos autorių, kuriems neišvengiamai atiteko ir jos įkūnytojų vaidmuo, kitaip kaip avantiūristais ir nepavadinsi. Kitaip kas gi ryžtųsi vos per mėnesį, neturint jokios organizacinės patirties, išskyrus nebent dalyvavimo kitų šalių raliuose, tokią idėją paversti realybe? Tačiau ralis įvyko. Nepaisant vėlgi šių dienų masteliu gana spartietiškų gyvenimo sąlygų netoli Vilniaus esančiame Rytų kempinge, visų nuotaika buvo puiki, visi degė ryžtu išmėginti jėgas greičio ir slalomo ruožuose. O pirmajame ralyje be pačių Lietuvos atstovų susilaukta ir Latvijos, Estijos, Rusijos bei Lenkijos žurnalistų. Taigi, aukštai savo pačių iškeltą kartelę ką tik susikūręs Lietuvos žurnalistų klubas ir jo pirmasis prezidentas V. Valiukevičius garbingai įveikė. Ralį laimėję Linas Butkus su Almantu Jacevičiumi ir šiandien, tarsi olimpiniai čempionai, didžiuojasi pirmieji užkopę ant pirmojo tarptautinio žurnalistų ralio nugalėtojų garbės pakylos aukščiausiojo laiptelio. Ne ką menkesnį pasididžiavimo jausmą turėtų jausti ir antrieji bei tretieji pirmojo ralio absoliučios įskaitos prizininkai Remigijus Balkus su Valdu Kanapieniu bei Mindaugas Žilionis su Vytautu Obolevičiumi. Vytautas, tiesa, jau pamiršo takus į žurnalistų ralį, tačiau dalyvauja kasmetiniuose gamyklinės „Volkswagen“ komandos Dakaro maratonuose kaip vienas pagrindinių mechanikų. Štai koks šuolis – iš žurnalistų ralio tiesiai į Dakarą! Jau po pirmojo tarptautinio žurnalistų ralio „Lietuva 1996“ užsienio šalyse pasipylusiuose rašiniuose buvo pasakojama ne tik apie mūsų šalyje vykusias sportines batalijas. „Lenkijoje vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje keliai blogi, benzino nėra, o lietuviai nemėgsta lenkų. Tačiau galiu drąsiai pasakyti: Lietuvoje keliai geresni nei Lenkijoje, benzino yra visur ir kokio tik nori, o jeigu lietuvio nepavadinsi rusu, jis bus tavo draugu“, – taip populiariame ne tik Lenkijoje žurnale „Motor“ po lenktynių rašė šios šalies žurnalistė Hanka Jarosz Jalowecka. Tokios ir panašios publikacijos apie mūsų šalį spausdinamos po kiekvienų Lietuvoje vykstančių ralių ir ne tik kaimyninėje Lenkijoje. Taigi, kuklus žurnalistų autoklubas, nežinomas ir neremiamas valdžios, nuveikė ne ką mažiau, nei pulkas solidžias algas gaunančių ambasadorių. Nuo pirmojo atmintino ralio praėjo jau 15 metų. Tarptautiniai žurnalistų raliai Lietuvoje tapo tradiciniais ir vyksta jie kasmet, be jokių pertraukų. Ir sąlygos anaiptol jau ne spartietiškos, o tokios, kokių gali tik pavydėti bet kurios šalies panašių ralių rengėjai.

Per tiek metų jais domėjosi, juose lenktyniavo ar tik lankėsi daugybė ne tik Lietuvos žvaigždžių bei žvaigždučių. 1998 metų birželio pradžioje į tarptautinį žurnalistų ralį „Lietuva 1998“ atvyko pasaulinio lygio automobilių sporto žvaigždė, daugkartinis pasaulio automobilių ralio čempionas suomis Tomis Makinenas. Pasaulio žvaigždės vizitu rūpinosi generalinis žurnalistų ralio „Lietuva 1998“ rėmėjas – bendrovė „Rovaltra“, į Lietuvą tiekianti suomiškus „Valtra Valmet“ traktorius, kurių gamintojai savo ruožtu remia suomių ralio meistrą.

T. Makinenas ne tik stebėjo žurnalistų ralio batalijas, bet ir apdovanojo lenktynių nugalėtojus ir prizininkus. Tais metais pirmą kartą laimėjęs žurnalistų ralį R. Gabartas teigia iki šiol saugantis ir su nemenka nostalgija prisimenantis tą ąžuolo lapų vainiko, kurį jam uždėjo pasaulio ralio žvaigždė, kvapą. Metais anksčiau, 1997-aisais, antrąją absoliučios žurnalistų ralio įskaitos vietą užėmė nuolatinis mūsų šalyje rengiamų ralių dalyvis, Ukrainos atstovas Aleksejus Močianovas, kuriam talkino Janina Frančiuk. Įdomu, kad šio rezultato pagerinti nepavyko jokiam užsieniečių ekipažui, kol tokio pat laimėjimo 2004 metais nepakartojo tas pats A. Močianovas, tais metais važiavęs kartu su Oksana Aleksandrova.

Tik atsisakius absoliučios įskaitos, o ralio laimėtojais ėmus laikyti ir atskirų klasių nugalėtojus, 2005 metais pirmą kartą svečių iš užsienio ekipažams pavyko užkopti ant apdovanojimų pakylos aukščiausiojo laiptelio. Klasės iki 1600 kubinių centimetrų nugalėtojais tapo lenkų, nuolatinio mūsų šalyje vykstančių ralių dalyvio Jaceko Jureckio ir Arkadiušo Raszewskio ekipažas, o iki 2 litrų klasės dalyvių varžytuves laimėjo latviai Uldis Hmielevskis su Robertu Jansonu.

Beje, svečiams kitos tokios progos – vėl laimėti tarptautinį ralį Lietuvoje – teko laukti laukti labai ilgai, net penkerius metus, kol savo sėkmę 2010-aisiais Druskininkuose finišavusiame XV-ajame ralyje pakartojo tas pats J. Jureckio ir A. Raszewskio duetas iš Lenkijos. Na, o kol kas nekarūnuotu tarptautinių žurnalistų ralių karaliumi reikėtų laikyti LNK laidos „Ne vienas kelyje“ vedėją Dainių Leonavičių, kurio sąskaitoje – net šešios pergalės, laimėtos su atskirais šturmanais. Dominuoti lietuviams padeda ne tik namų sienos. Ieškant jų pergalių garantijų arba sudedamųjų, tektų vėl grįžti į klubo veiklos pradžią, kurio pati priedermė, fiksuojama ne tik klubo įstatuose – mokytis ir mokyti kolegas. Pradedant profesine etika ir baigiant ko gero praktika. Ne išimtis – mokyti ir lenktyniauti. Todėl nuo pat veiklos pradžios klubo valdyba visaip skatino ir skatina narių dalyvavimą naujų automobilių ir padangų bandymuose, nekalbant jau apie šalyje ir svetur vykstančias įvairaus rango varžybas, turnyrus. Autoklubo nariai labai sėkmingai dalyvavo praeityje garsiame „Rothmans“ slalomo lenktynių čempionate, įvairaus rango Lietuvos automėgėjų ralio pirmenybėse, kartingo lenktynėse, slalome „Viltis“, kur mokytasi automobilio tobulo valdymo įgūdžių ir kurie neilgai trukus tapo savotišku pergalių kur kas reikšmingesniuose turnyruose ir raliuose garantu.

Klubo nariai mokėsi ne tik lenktyniauti. Redaguojantys atskirus leidinius ar svarbiausių šalies dienraščių priedus automobilininkams, rengiantys televizijos ir radijo laidas jie yra laukiami tiek svarbiausių pasaulio automobilių ar padangų gamintojų, tiek didžiausių parodų rengėjų. Per tuos 15 metų Lietuvos žurnalistų autoklubo nariai pabuvojo visuose pasaulio kontinentuose. M. Grinius dalyvavo padangų bandymuose Majamyje, o Jordanijos dykumose bandė maksimalų „Peugeot“ greitį, V. Valiukevičius ir dirbo, ir vėliau pats nuo pat starto iki finišo pervažiavo garsųjį Dakaro dykumų maratoną, bandė „Volvo“ sunkvežimius egzotiškoje Indijoje, R. Gabartas buvo akredituotas Japonijos automobilių parodoje, o Juozas Mažeikis – keliuose aukščiausiu automobilių sporto ešelonu kotiruojamų „Formulės 1“ lenktynių etapuose. Komandiruočių užsienyje metu užsimezgė daugybė pažinčių ne tik su garsiais sportininkais, bet ir dizaineriais, konstruktoriais, gamyklų vadovais ir, žinoma, su kolegomis žurnalistais. Ir ne tik Baltijos šalių. Šie ryšiai padeda mums ne tik pateikti šviežiausią informaciją, bet ir patikrinti, analizuoti faktus.    Greitis, adrenalinas visada traukė ir ateityje vilios automobilių tematika rašantį žurnalistą. Todėl neatsitiktinai, kaip ir prieš penkiolika metų iniciatyvimė klubo kūrėjų grupė, pradėjusi nuo ralio, jam skyrėme nemažai vietos. Klubą garsino ir tebegarsina ne tik automobiliais užsiimančių bendrovių, bet ir nemažos dalies visuomenės vis labiau vertinami „Metų automobilio“ konkursai, kuriuos irgi kasmet rengia Lietuvos žurnalistų autoklubas. Tiesa, šis darbas pradėtas ne plėšiant apleistų dirvonų velėną, o remiantis europine daugelio metų praktika bei tokio renginio nuostatais. Šio darbo iniciatoriams ačiū die nešovė į galvą aklai kopijuoti tegu ir pasiteisinusią europinių konkursų rengimo praktiką, o geriausias idėjas užsimota perkelti į lietuvišką dirvą, geriau jaučiant jos specifiką, ypatumus, o turintiems gerą uoslę – net ir kvapus.    Todėl ir pirmasis 1997 metų rudenį pasodintas daigas, o konkrečiai – „Metų automobilio 1998“ idėja – nenušalo, o suvešėjo. Parengti konkurso nuostatai, klubo valdybos išrinkta ir patvirtinta 10 klubo narių vertinimo komisija kibo į darbus ir kasdien suko ne ratus, o po ištisus 200 kilometrų su naujais, dar kvepiančiais gamykliniais dažais 14 automobilių, pristatytų pirmajam konkursui.

Su konkurso nuostatais buvo supažindinti automobilių verslininkai ir jų asociacija, pritarusi žurnalistų autoklubo iniciatyvai, o po kelių metų ir parėmusiai rengėjus. Todėl konkurso laimėtojai žinojo kodėl laimėjo, o negavę prizų irgi suprato, ko dar stinga jų pristatomam automobiliui.

Kaip ir Europoje, kiekvienų metų pabaigoje renkamas ateinančių metų automobilis. Tad pirmą kartą 1997 metų pabaigoje surengto konkurso „Metų automobilis 1998“ laurus nuskynė tada daug kam kaip balta varna solidžioje mersų šeimoje pasirodęs A klasės „Mercedes Benz“. Nuo to laiko kasmet lapkričio pradžioje televizijos ekranuose, laikraščių ir žurnalų puslapiuose ima mirgėti naujausių, Lietuvą ką tik pasiekusių automobilių filmuoti kadrai ir nuotraukos, o kad tuo metu vyksta automobilių rinkimai – tokią naujieną šiandien pasakytų net atokiausio kaimo pyplys. Kad tą pasiektume, prireikė ne vienerių metų ir ne vien klubo prezidento pastangų. Tačiau šiandien galime pagrįstai didžiuotis – pasiekėme – ir jokiu būdu neužmigti ant laurų. Pradžia – visuomet sunkiausia. Ne tik kol išjudini įklimpusį vežimą. Daug blogiau, kai net ir to vežimo neturi. Maždaug taip nutiko ir pirmajam klubo prezidentui Valdui, kantriai generavusiam įvairiausias idėjas, degusiam ieškojimų ugnimi, retsykiais mokėjusiam pasidžiaugti atradimų šviesa. Vienintelis palikimas – ankstesnio panašaus klubo vadovo V. Martišausko padovanotas tūkstantis litų besikuriantiems naujai. Toks pirmasis buvo įnašas į naujai susikūrusio Lietuvos žurnalistų autoklubo atidarytą sąskaitą.    Taigi V. Valiukevičius, beveik dešimtmetį kantriai tempęs jam užmautus klubo pavalkus ir jau toli gražu nebe girgždantį, o gana sklandžiai riedantį, subalansuotą vežimą, nusprendė leisti posto saldumą išmėginti kitam. Kai kas prezidentą įkalbinėjo nekvailioti, kai kurie gal paslapčiom džiaugėsi tikėdamiesi, jog sužaliavusią gamtą tuoj lyg sniegas nuklos iš dangaus pažirę manos… Taigi, 2004-ųjų pavasarį iš V. Valiukevičiaus klubo antspaudą, o kartu ir prezidento pareigas perėmė Valdas Juozas Vilūnas, nepaprastai entuziastingai kibęs į darbus ir telkęs kolektyvą dirbti.

Klubo veiklos kryptys, visų pirma tarptautiniai raliai ir „Metų automobilio“ konkursai – nepajudinami kaip granito uolos. Jie išliko, niekam nešovė į galvą juos griauti ar keisti kažkokiomis alternatyvomis. Dar daugiau, kitas Valdas, dabar jau Valdas Juozas konkurso automobilių bandymus iš Vilniaus apylinkių ir pagrinde tamsiais vakarais, perkėlė į lapkritį gintarus dosniai barstantį Palangos pajūrį. Kad galėtų visi vertinimo komisijos nariai pasišvęsti tik automobilio studijoms, kad jų atsakingo darbo netrukdytų žmonos ir meilužės, uošvės ir vaikai.

Kitas didžiulis V. J. Vilūno rūpestis – klubo plėtra. Jam netiko lozungas geriau mažiau, bet tikrų. Kas užsimota – padaryta. Klubo narių skaičius per metus ūgtelėjo beveik dvigubai – iki 27. Ne visi pritapo, kai kas iš tų naujųjų savo veiklos šiandien jau nebesieja su klubu, tačiau kam tai didesnis praradimas – klubui ar patiems buvusiems – neverta diskutuoti. Kaip ir dėl to, kad Valdas Juozas klube dominavusią vyriją papuošė dailiosios lyties atstovėmis. Ir ne bet kokiomis – vien ko vertos abi Gitanos, Bukauskienė ir Rimšaitė, arba lyriška, poetiška Jurga Čekatauskaitė, kūrusi net eiles klubo himnui.

Gerokai vėliau negausų klubo dailiosios lyties atstovių būrį papildė aukšta kaip nendrė, tikra krepšininkė, tačiau prie automobilio vairo geriau besijaučianti Ilona Staškutė. Tačiau tai atsitiko jau pasibaigus V. J. Vilūno kadencijai. O naujasis klubo prezidentas palaikė klubo narius, tebetęsiančius dalyvavimo įvairiose lenktynėse tradicijas. Ne išimtis ir garsiosios Palangoje vykstančios 1000 km lenktynės, kuriose klubiečiai varžėsi itin sėkmingai.    V. J. Vilūnas ėmėsi iniciatyvos kartu su automobilių techninių apžiūrų asociacija „Transeksta“ ir VšĮ „Saugus ratas“ organizuoti EKO žygius, dabar rengiamus kasmet. Kartais – net ir ne po vieną. Dar viena jo prezidentavimo metais gimusi graži idėja – Jiezno vaikų namų auklėtinių globa. Pirmosios šio darbo užuomazgos buvo pajūryje, kai ten vykdavo ir konkursų „Metų automobilis“ bandymų stovyklos. Tačiau nugalėjo Jieznas, kurio auklėtiniai ir dabar kantriai laukia žurnalistų autoklubo narių, lankančių vaikus su dovanomis ir įvairiomis atrakcijomis.

„Dirbau, kad kiekvienas klubo narys jaustų rūpestį, dėmesį ir naudą. Skaniai valgėm, saikingai išgerdavom, nes buvom jaunesni ir linksmesni,“ – kažkada yra prasitaręs Valdas Juozas.  Patikėkite, jo žodžiuose daug tiesos. Antrąjį klubo prezidentą bene geriausiai nuteikdavo gera iniciatyva, kruoščiai atliktas darbas, o Vilūno nuotaika beregint subjurdavo, kai imdavo mokyti kaip reikėję dirbti, kurie nenorėdavo (negalėdavo) pajudinti nė piršto… Galbūt būtent todėl po vieno tokio „Metų automobilio“ konkurso aptarimo V. J. Vilūnas pasakė iškalbingąjį „užteks“.  Ir laikėsi duoto žodžio. Išbuvęs visą trejų metų kadenciją atsistatydino. 2007 metais įvykę rinkimai į atsistatydinusio klubo prezidento postą priminė audrą vandens stiklinėje. Norinčiųjų laikyti klubo vairą neišsirikiavo eilė. Todėl pirmasis klubo prezidentas primygtinai siūlė J. Mažeikio kandidatūrą, tačiau tas atkakliai užsispyrė – ne ir viskas. Trukdė darbas viešųjų ryšių agentūroje, nenorėjo būti lyderiu ar buvo dar kitokių priežasčių, tegu tai pasilieka klubiečių pasitikėjimo atsisakiusiojo sąžinei.

M. Grinius pasiūlytai jo kandidatūrai neturėjo jokių prieš. Ir laikydamasis per dešimtmetį gerai įspaustų, ryškių klubo vėžių prezidentavo visą trejų metų kadenciją, galbūt neblizgėdamas dideliais atradimais ar fix idėjomis, bet ir netempdamas klubo žemyn. Iki dar vienų rinkimų 2010-ųjų ankstyvą pavasarį, vykusių nuolatine klubo susibūrimų vieta tapusioje „Karolinoje“. Išklausę M. Griniaus ataskaitą klubo nariai jai pritarė ir pakvietė kelti kandidatūras į prezidento postą. Paminėjus kelias sutiko likti M. Grinius ir prie klubo vairo vėl sugrįžti V. Valiukevičius.

Kai du trokštantys dirbti kandidatai – jau rimta. O išklausius jų programines kalbas kai kam atvipo ir apatinė lūpa. Valdas pažėrė matąs tiek radikalių permainų, kad iš nuostabos salėje pasidarė tylu, o tyla, kaip žinia, klubiečių susirinkimai nepasižymi. Vien ko vertas jo pasiūlymas finalinį konkurso „Metų automobilis 2011“ tiesiogiai transliuoti per televiziją!Šiandien galiu nusiimti kepurę, tačiau šią idėją daugelis, tarp jų ir aš, laikiau tik programine kalba. Tiesioginė transliacija? Kaip visa tai suderinti gerai žinant rinkimų, tiesioginio, ne išankstinio balsavimo šurmulį su skrupulingai, sekundžių tikslumu apskaičiuota tiesiogine transliacija? Kai nevalia klysti, kai nėra galimybės jokiai paklaidai, pagaliau kuri televizija gali ryžtis tokiam dviejų valandų avantiūrai prilygstančiam eksperimentui? Ir pagaliau kiek visa tai kainuos? Ar išvis galima abejoti, kad po tokios kalbos ir tiek pažertų idėjų rinkimus triuškinamai nelaimėtų Valdas? Tikrai neverta to tikėtis, nors žurnalistų bendruomenei staigmenos būdingos.

Taip ketvirtuoju klubo prezidentu tapo pradėjęs jo veiklą arba sugrįžęs prie šturvalo pirmasis. Ratas vėl apsisuko? Ir taip, ir ne. Apsisuko, tačiau savo stipinais užgriebdamas netikėtų idėjų, naujovių, atrodančių labai patraukliai, tačiau ne lengvai įgyvendinamų. Vis dėlto V. Valiukevičius kartu su bendraminčiais per labai trumpą laiką spėjo surengti eilinį žurnalistų ralį, kurio baze vėl tapo Druskininkai, ir ištęsėjo didįjį savo pažadą – „Metų automobilio 2011“ finalas pirmą kartą buvo transliuojamas per LNK, o dar po metų – per nacionalinį LTV kanalą.

Tai iš tiesų buvo įvykis. Ne tik klubo gyvenime, bet ir visiems autoverslininkams bei daugeliui kitų. Sektinas įvykis, svarus ir vertingas, prilygstantis pačio klubo įkūrimui. O kai kam – ir dar reikšmingesnis.