Citroen C5 X – 5 balai
Vos prasidėjus konkursui neišvengiamai sulaukdavau klausimo „kas laimės?“. Į jį atsakymo, žinoma, neturėjau, bet jei prasidėdavo diskusija, kaip vieną iš lyderių bent jau mano galvoje įvardindavau C5 X. Kodėl? Labai paprasta. Pirkėjas, pirkdamas bet ką, bus patenkintas jeigu jo lūkesčiai bus viršyti, ir atvirkščiai. Pirmą kartą įsėdęs į šį prancūzą sėdau į jį su „citroeniniais“ lūkesčiais, suprask, geriausiu atveju tai bus vidutinė mašina, bet užteko keliolikos kilometrų kai nebenorėjau išlipti. Konkursui pateikta versija turi tik pasyvią važiuoklę, bet ir ji sugeba su kelio nelygumais dorotis panašiai taip, kaip brangiausio šio septynetuko automobilio versija su įprasta, nereguliuojama važiuoklė. Tai rimtas pareiškimas, turint omenyje tai, kad geros komplektacijos „Citroen“ kainuoja tik 40 tūkstančių (šiandininėmis kainomis 40 tūkstančiu ir žodelis „tik“ gali būti naudojami kartu). Ir gerumas čia ne tik važiuoklėje – nors ir keliantis diskusijų, man patinka jo dizainas, optimalus dydis, salono ergonomika ir patogumas bei atnaujinta multimedijos sistema, kuri ankstesniuose šio gamintojo modeliuose buvo labai prasta. Tai mašina, viršijusi lūkesčius, o jos didžiausias trūkumas yra pirkėjų galvose sukurti mitai apie šį gamintoją.
Mercedes EQS – 2 balai
Tai vienintelis automobilis, kurio nebuvo mano pateiktame septynetuke. Ne dėl to, kad tai būtų blogas automobilis, jokiu būdu. Tai vienas geriausių, jei ne geriausias, bet taip sakydami turėtume numoti ranka į kainą, kuri siekia neblogai įrengto dviejų kambarių buto naujos statybos name. Na, o vertinant automobilius, numoti rankos į kainą negalima. Konkursui pateiktas modelis kainuoja apie 180 tūkstančių eurų ir aš niekaip galvoje negalėjau pateisinti tos kainos pakankamai, kad jis galėtų lygiaverčiai varžytis su kitais šiame septintuke esančiais modeliais. Išvesti tiesioginę formulę, kuri nurodytų kiek gaunama už kiekvieną išleistą eurą, yra labai sudėtinga. Faktas tas, kad leisdami pinigus šiam modeliui, pirkėjai juos skaičiuoja kiek kitaip. Ir leisti juos šiam modeliui verta, jeigu norisi būti technologijų ir patogumo smaigalyje, bet tam, kad taptų metų automobiliu, mano manymu, EQS turėjo arba pasiūlyti kažką daugiau (o tai jau turėtų būti iš magijos srities), arba kainuoti mažiau.
Honda Civic – 4 taškai
Su aštuntąja „Civic“ karta „Honda“ dizaino prasme buvo nuklydusi į kosmosą ir man tai labai nepatiko, bet štai vienuoliktosios kartos modelis vėl grįžo į žemę. Ir grįžo ne tik dizainu, bet ir vairavimo jausmu. Tai labai žemiškas, paprastas ir aiškus automobilis, kuris tiesiog gerai daro savo užduotį. Įlipus viskas elementariai paprasta ir aišku, pagyrų nusipelnė variatorinės pavarų dėžės programavimas – ji čia nerėkia kaip kituose japoniškuose modeliuose, o imituoja pavarų perjungimą. Apgaulė, bet maloni. Beje, šeimos automobilio testų metu išaiškėjo ir tai, kad „Civic“ turi itin talpią bagažinę ir yra pakankamai erdvus salone. Tiesa, tam, kad duočiau tiek pat taškų, kiek daviau šio balsavimo lyderiams, civikui šio to pritrūko. Norėtųsi modernesnės multimedijos sistemos ir aukštesnės salono kokybės.
Lexus NX – 3 balai
Anksčiau apie „Lexus“ kalbėjau, kad tai automobiliai, kuriuos užmiršti uždaręs dureles, tačiau naujoji japoniškų modelių karta keičia šį mano mąstymą iš esmės. Tai puikiai sutvertas ir savo klasėje į lyderių pozicijas drąsiai pretenduojantis modelis, turintis gerai veikiančią įkraunamo hibrido sistemą su pakankamai daug galios. Būti salone taip pat gera – aukštos kokybės medžiagos, pagaliau atnaujinta multimedijos sistema. Nervina tik keistai suprojektuoti liečiami mygtukai ant vairo, bet vairuotojai prie to pripras. Tiesa, aštuoniasdešimt tūkstančių už konkursui pateiktą modelį nėra labai maža suma. Ir nors klasėje, kurioje jis varžosi, tai labai stiprus varžovas, bendrame šio septynetuko vaizde pagal savo vertę už pinigus, mano manymu, jis yra per viduriuką.
Peugeot 308 – 4 balai
Hečbekai ir universalai miršta, bet vilties dar yra, o vienas iš šios vilties nešėjų yra „Peugeot 308“. Šis modelis yra siūlomas dviejų kėbulų ir net kelių skirtingų varos sistemų: benzinas, dyzelis arba įkraunamas hibridas. Jeigu gamoje būtų tik pastarasis, koks ir buvo pateiktas konkursui, nebūčiau šio modelio įtraukęs į savo septynetuką, nes prancūzų hibridinei sistemai dar reikia tobulinimo, o kaina net labai didelė. Tačiau tik vidaus degimo varikliais varomos versijos yra šio modelio koziris – puikių dinaminių savybių, gerus sąnaudų skaičius demonstruojantys modeliai yra gražūs, kokybiški, net sportiški, o kainomis net labai konkurencingi. Taip pat prancūzai ištobulino ir savo salono ergonomiką, kuri ankstesniuose modeliuose man kėlė klausimų. Būtų labai sunku nuspręsti tarp „Peugeot“ ir „Honda“, todėl ir taškų skyriau po vienodą kiekį.
Renault Megane E-Tech – 5 balai
Pirmą kartą įsėdęs į šį elektromobilį nesitikėjau, kad jis man taip patiks. Tai keistai gero dizaino kompaktiškas automobilis, kuris gal ir norėtų būti SUV, bet man liežuvis neapsiverčia jo tokiu vadinti. Mažus langus turintis modelis turi pakankamai vietos viduje, yra visai smagus vairuoti ir pasižymi nedidelėmis sąnaudomis, o tai, kaip parodė kylančios elektros kainos, taip pat aktualu net elektromobiliui. Taip pat dėl sumontuotos „Android Automotive“ sistemos multimedijos valdymas pagaliau priartėjo prie mobilaus telefono ir tai yra gerai. Automobilis nėra tobulas, bet jo trūkumai labai maži – pavyzdžiui norint pareguliuoti garsą reikia bandyti pataikyti pirštu į lietimui jautrų valdiklį ekrano pakraštyje. Tai kvailas sprendimas, bet nesugadina bendro automobilio vaizdo. Jis visiškai pelnytai gavo metų elektromobilio titulą ir jau rinkimams įpusėjus galvojau, kad bus stipriausias varžovas C5 X. Taip ir nutiko, o aš, negalėdamas apsispręsti kuris iš šių dviejų prancūzų geresnis, daviau jiems po vienodą kiekį taškų.
Toyota Corolla Cross – 2 balai
Tai bene mažiausiai man patinkantis modelis iš šio septynetuko, bet žinau, kad jis užprogramuotas komercinei sėkmei. Taip tiesiog yra su „Toyota“ krosoveriais – žmonės juos myli. Galiu matyti kodėl – hibridinė sistema yra bene geriausia rinkoje, mitas apie patikimumą taip pat ne iš piršto laužtas, o dizainas, nors daugelis komisijos narių su manimi čia turbūt nesutiks, man netgi patinka. Tiesa, salonas lygiai toks pat kaip ir 2018 metais pristatytos įprastos „Corollos“ ir įsėdus į naują modelį tai kiek liūdina. Jis nėra blogas, tiesiog keista matyti jį naujame modelyje, kai morališkai jau spėjo beveik pasenti. Taip pat salone daug kur naudotas šiaip sau atrodantis plastikas, senoviniai mygtukai ar kitos smulkmenos, gadinančios gero automobilio vaizdą. Taigi, du taškai šio septynetuko kontekste, bet šiaip tai automobilis, kurį nusipirkę turės ištikimą kasdienį pagalbininką. Ir pasitaisau – žmonės nemyli „Toyota“ krosoverių, žmonės racionaliai juos renkasi.