Logistikos pasaulio profesionalai teigia, kad teoriškai įvardyti geriausią komercinį automobilį galima jo nemačius akyse, o tik panagrinėjus technines specifikacijas ir kainoraštį. Praktiškai čia taip pat egzistuoja keletas plika akimi nematomų povandeninių rifų, turinčių įtakos strateginiams sprendimams kokos markės ir modelio mašinomis atnaujinti transporto įmonės parką. Taigi – ką reikia žinoti būsimiems „kablukų“ ir „mikriukų“ šeimininkams?
Į šį klausimą tiksliausiai bus atsakyta gegužės 18 dieną, kuomet Lietuvos parodų ir kongresų centre bus paskelbtas konkurso „Lietuvos komercinis automobilis 2018“ nugalėtojas. Iš 8 pastaraisiais metais Lietuvoje pristatytų komercinių automobilių autoritetinga žurnalistų bei transporto profesionalų komisija, remdamasi įvairiais kriterijais bei realaus važiavimo patirtimi, išrinks vieną geriausią absoliučiai ir kelių skirtingų kategorijų nugalėtojus.
Tačiau ką apie komercinio transporto pasirinkimą mano tokių modelių pardavėjai? Kokius pirkėjų sureikšminamus kriterijus pastebi jie?
Aktualus ekonomiškumas
„Iveco“ atstovybės Baltijos šalyse vadovas Ernestas Jakubonis pastebi, kad skirtingos keliamosios galios transporto priemonių paklausą lemia šiek tiek kitokie veiksniai.
„Kadangi tolimų reisų vairuotojų jau ne vienerius metus trūksta, todėl pasirašydami kontraktą su transporto įmonės savininkais ar vadovais jie neretai kelia sąlygas, su kokiu prekiniu ženklu papuoštą vilkiką (žinoma, kad paprastai daromas spaudimas pirkti prestižiniais laikomus automobilius) norėtų vairuoti. Kita vertus, ši padėtis kinta ir racionalumas vis dažniau ima viršų. Išanalizavus, kaip finansinius rezultatus koreguoja toje pat įmonėje, tuos pačius uždavinius atliekantys skirtingų gamintojų vilkikai, paaiškėja dalykų, kurių neįmanoma ignoruoti. Štai vienas pavyzdys. „Premium“ segmento ir nelaikomo prestižiniu sunkvežimiai techniniu požiūriu beveik identiški, todėl vienu reisu gabena tiek pat krovinio, degina beveik tiek pat dyzelino, todėl įmonės akcininkams „atveža“ tiek pat pelno. Kurį labiau apsimoka įdarbinti, jei galutinė kaina – įvertinus draudimo ir lizingo įmokas, aptarnavimo, remonto ir eksploatacinius kaštus – skiriasi net dešimtimis tūkstančių eurų?“, – retoriškai klausė E. Jakubonis.
Kalbėdamas apie mažuosius komercinius automobilius „Iveco“ atstovybės vadovas patikino, kad čia pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi yra universalumas ir funkcionalumas.
„Gerą furgoną galima lyginti su įrankiu, tinkamu daugybei skirtingų operacijų. Jei vilkikas turi mažiausiais eksploataciniais kaštais toliausiai nuvežti daugiausia tonų, tai lengvasis krovininis automobilis dažniausiai yra pagalbinė darbo priemonė, kurios esminė funkcija – į reikiamą vietą pristatyti gremėzdiškus darbo įrankius ar konstrukcijas, tempti nedidelę priekabą, su, tarkim, kokia nors statybose naudojama technika etc. Mūsų rinkoje iš šios klasės mašinų tikimasi manevringumo ir mažų degalų sąnaudų (beje, jos nedaug skiriasi nuo lengvųjų automobilių ir svyruoja tarp 7-12 l/100 km), o kitose Europos šalyse jau atsiradę ir papildomi ekologiniai bei triukšmingumo reikalavimai. Dyzelinius variklius turinčių modelių galimybės dirbti didmiesčiuose ribojamos ar papildomai apmokestinamos. Kai kurių miestų šeimininkai jau yra nurodę datas, po kurių dyzeliams patekti į tam tikras zonas apskritai nebus galima. Lietuvoje tokių „saugiklių“ kol kas nėra, tačiau galima neabejoti, kad tėra laiko klausimas, kada jie atsiras“, – prognozuoja E. Jakubonis.
Automobilių gamintojus riboja ne tik miestų savivaldos, bet ir visoje Europoje galiojantys ekologijos standartai: dar 1992 m. įsigaliojo „Euro 1“, o 2014 m. – jau „Euro 6“. Prieš tris dešimtis metų pagamintas automobilis aplinką teršia keliasdešimt kartų labiau nei naujas, tačiau tobulėja ne tik transporto priemonių išmetimo sistemos.
„Kaip automobilių gamintojai, taip ir pažangiausios naftos perdirbimo gamyklos vadovaujasi pasauliniais ekologijos standartais. „Neste“ remiasi „Pasaulinės degalų chartijos“ naujausiais reikalavimais, kuriuose ekologinis aspektas labai svarbus. Automobilių gamintojai, parduodantys „Euro 6“ standartą atitinkančias transporto priemones, pageidauja, kad į bakus būtų pilami aukščiausią 5 chartijos kategoriją atitinkantys degalai – tokiu būdu iki minimumo sumažinamas išmetamųjų dujų ir kietųjų dalelių patekimas į atmosferą“, – pasakoja „Neste“ mažmeninės prekybos vadovas Audrius Miežys. Šios įmonės parduodamas „Pro Diesel“ dyzelinas yra vieninteliai degalai Lietuvoje, kurie atitinka 5 chartijos kategoriją.
Dėmesys – krovinių skyriaus talpai
Tai, kad lengvųjų krovininių automobilių segmente jau dabar dominuoja racionalumas liudija ir pardavimų statistika: populiariausių trejetukui – „Fiat“, „Renault“ ir „Iveco“ – priklauso net 67 proc. rinkos. Tiesa, „Volkswagen“, „Ford“, „Mercedes-Benz“ visai neseniai pristatę ar ruošiasi pristatyti naujus furgonus, todėl tikėtina, kad jų „pyrago“ dalis ateityje išaugs.
„Peugeot“ automobilių importuotojo Baltijos šalyse „KW Bruun Baltic OÜ“ Lietuvos regiono vadovas Vitalijus Eidimtas savo ruožtu pastebi, kad pagrindinis pasirinkimo kriterijus – krovinių skyriaus talpa.
„Verslo praktikai yra išgryninę tam tikras krovumo ribas – kada darbui renkamasis „kablukas“, o kada pirmenybė teikiama „mikriukui“. Su pirmo tipo automobiliais paprastai gabenama tiek krovinių, kiek telpa ant europaletės. Patys universaliausi modeliai siūlo lengvai transformuojama saloną, todėl, priklausomai nuo poreikio, gali būti 5 žmonų kelionės priemonė, arba tapti „tikra“ krovinine mašina. Gana populiarios ir prailgintos versijos, kur telpa dvi europaletės“, – vardijo V. Eidimtas.
Įdomu, kad kai kurie smulkių įmonių vadovai tokio „kalibro“ automobilius registruoja ne kaip komercines N1 kategorijos transporto priemones, o kaip M1 mašinas: nors PVM už M1 kategorijos automobilį susigrąžinti ir negalima, atkrenta prievolė mokėti kelių mokesčius bei kasmet eiti techninę apžiūrą.
Šiuo metu „kablukų“ rinkoje geriausias pozicijas užima PSA koncerno technika – identiškų charakteristikų „Peugeot“ ir „Citroen“ automobiliukai užima per 30 proc. rinkos.
