Naujienos

2017 05 11

Žurnalistų ralio dalyvių prisiminimai: apie gipsą finiše ir maldas dievams

„Press ralį“ galima būtų pakrikštyti labiausiai laukiamu žiniasklaidos, rašančios apie automobilius, renginiu. Kartą pamėginę pasukinėti vairą azartiškose lenktynėse, daugelis „pagauna kablį“ ilgam. Pavyzdžiui, dvidešimčiai metų.

Toks yra žurnalistas ir vienas Lietuvos žurnalistų autoklubo (LŽA) įkūrėjų Mindaugas Grinius. Nuo 1996 m. jis nepraleido nė vieno ralio. Tiesa, pastaruosius porą metų fortūna jam atsukusi nugarą, todėl startuoti ralyje vis nepavykdavo: teko įsikūrus ralio štabe padėti kolegoms, žarstyti patarimus, o kartais imtis ir linksmintojo vaidmens. Nes Mindaugas čia turėjo minty, kad važiuodamas ar nevažiuodamas – jis vis tiek sukasi ralyje ir aplink jį.

Kita vertus, šiemet žurnalistas vienas pirmųjų pateikė dalyvavimo paraišką ir… žada sėsti į šturmano kėdę, mat vairą užleidžia sūnui Adomui, kuris pastaraisiais metais užimdavo šturmano vietą. Jis, beje, seka tėčio pėdomis – 19-metis Vilniaus universitete studijuoja žurnalistiką.

Nuplaukę medaliai ir „pagazavimas“

Prisiminti Mindaugas turi daug ką. Jau pats pirmas, 1996 m., „Press ralis“ buvo toks, kad prisiminus norisi šypsotis. Tąkart, sako pašnekovas, startuoti jis turėjo su „Peugeot 205 GTi“, tačiau gavęs išmėginti automobilį prieš pat ralį pasibaisėjo. „Nuo gatvės krašto iki krašto vairas sukasi daugiau nei 4 kartus, galvojau, kaip juo iš viso galima važiuoti, ne tik lenktyniauti“, – juokiasi jis.

„Kartą ralyje su šturmanu žurnalistu Ryčiu Sabu pirmavome, bet paskutinėje rungtyje – Plytinės kartodrome – nesugebėjome suskaičiuoti įveiktų ratų ir vietoje trijų, trasą įveikėme keturis kartus. Taip ir nuplaukė medaliai – likome ketvirti“, – šypteli pašnekovas.

Per du dešimtmečius Mindaugui teko sėsti prie pačių įvairiausių automobilių vairo, jis yra dalyvavęs varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Rytų Europos valstybėse, iš kurių parsivežė nemažai įspūdžių.

„Įdomu ir tai, kad dvejuose raliuose, prieš 20 metų vykusiuose Ukrainoje ir Lenkijoje, mano šturmanu buvo dabartinis ralio karalius, ilgametis čempionas Dainius Leonavičius“, – sako Mindaugas ir prisipažįsta, kad iki šiol saugo medalį už greičiausiai įveiktą slalomą Kijevo miesto pagrindinėje gatvėje.

Kelionė, sako pašnekovas, buvo tikra egzotika. Tąkart ekipažas pelnė 2 vietą absoliučioje įskaitoje, gavo ir taurę. O ši, kaip ir lipdukais apklijuotas automobilis, itin traukė pareigūnų dėmesį. „Tai ką, laimėjote, mūsiškius nuskriaudėte“, – sakė vienas. Antrasis, apžiūrėjęs automobilį, pasiklausė, ar šis galėtų važiuoti ant dviejų ratų.

„Sakiau, kad galėčiau, bet kolega miega keleivio vietoje, pažadinti nenoriu. O ten guli Dainius ir springsta juoku, apsimesdamas, kad miega. Tada buvau paprašytas bent jau vyriškai „pagazuoti“ – kad dūmai rūktų iš padangų. „Pagazavau“, – juokiasi Mindaugas.

Maldelės ralio dievams

Tarp pirmųjų, šiemet pareiškusių norą startuoti Žurnalistų ralyje, ir Laura Sondeckytė-Fetingienė. Ketvirtus metus pati prie vairo sėsianti moteris anksčiau keletą metų stenogramą skaitė savo vyrui Ramūnui, tačiau po vieno nesėkmingai pasibaigusio greičio ruožo Žemaitijoje pati sėdo prie vairo. Tuomet paskutiniame ralio greičio ruože šeimyninis ekipažas suklydo ir miške nuvažiavo ne tuo keliu – kol buvo susivokta apie klaidą, iki paskutinio greičio ruožo pirmavusio ekipažo apdovanojimai jau buvo spėję nuvažiuoti konkurentams.

Laura azarto važiuoti „Press ralyje“ neprarado. „Dalyvauti skatina kažkoks keistas alkis. Ir jau net nesu tikra, ko labiau pasiilgstu – ar varžybų įtampos, ar kompanijos. Šiame ralyje neįtikėtinai užsimiršta visi gyvenimiški reikalai“, – šypteli Laura.

Pašnekovė juokiasi, kad po praėjusių metų ralio labiausiai džiaugiasi tuo, kad vairuotas „Opel Adam S“ liko sveikas, mat ekstremalių išbandymų netrūko.

„Vienas greičio ruožas buvo Estijos miške, kalvotame dviračių take. Juo teko važiuoti tik vieną kartą praėjus pėsčiomis, pagal ralisto Deivido Jociaus surašytą stenogramą. Buvo labai baisu, o tuo pačiu – žiauriai smagu: posūkių daug, medžiai prie pat, matai kalniuką, o kas už jo – nežinia. Turi tikėt stenograma ir šturmanu. Po tokių greičio ruožų visada pasiunčiu maldelę ralio dievams“, – juokiasi pašnekovė.

Aišku, Laurą džiugina ir laimėjimai moterų įskaitoje. Tiesa, pastaroji, neslepia drauge su šturmane Dovile Gedgaudaite važiuojanti Laura, galėtų būti gausesnė. „Būtent to – naujų konkurenčių – tikiuosi ir šiemet. Ir dar smagių greičio ruožų, mat raliui daugiau nieko netrūksta“, – sako Laura.

Dvi pradurtos padangos

„Press raliui“ net trijų „Nissan Micra“ automobilių komandą renkantis „Nissan Nordic Europe“ komunikacijos vadovas Baltijos šalims Mindaugas Plukys sako, kad į šias varžybas visada važiuoja norėdamas gerai praleisti laiką.

„Dalyvaujame svečių klasėje, todėl laimėti visada norisi bent prieš konkuruojančios firmos atstovus. Dviejų dienų lenktyniavimo maratonas suteikia daug gerų emocijų, pakrauna energijos visiems metams, yra vieta susitikti su rečiau matomais veidais“, – teigia M. Plukys.

Jis „Press ralyje“ dalyvauja nuo 2011-ųjų kartu su kolega iš Estijos – Henri Daumu, kuris atsakingas už „Nissan“ rinkodarą Baltijos šalyse. Ekipažas dažniausiai rinkdavosi „Nissan Juke Nismo RS“ automobilį – sportišką krosoverį, išvystantį 220 AG. Prisiminimų jie turi daug: ne visuose raliuose pavykdavo finišuoti, o vienas jų pareikalavo net dviejų „Nissan“ automobilio padangų.

„Būta įvairių nutikimų. Nuo pirmų „grybų“ per pirmąsias lenktynes, kai kelio knyga buvo „terra incognita“, iki tikrai aukštos 11 vietos bendroje dalyvių įskaitoje bei pirmos vietos komandinėje įskaitoje pernai metais. Buvo ir nebaigtų ralių – adrenalino ir skubėjimo perkrovos kartą pareikalavo net dviejų padangų aukos“, – prisimena M. Plukys.

Jis neslėpė, kad šiais metais „Nissan“ tikisi apginti  komandinės įskaitos taurę bei užlipti ant „Eko“ klasės podiumo – visi trys „Nissan Micra“ turės ekologiškus 0,9 l variklius.

Sugipsuoti latviai finiše

„Press ralis“ garsėja ne tik nuotykiais, bet ir puikia atmosfera, kurios geriausi liudininkai yra latviai Andris Malniekas ir Martinas Dzenitis. 2012-aisiais jie viso ralio metu užtikrintai laikėsi pirmoje vietoje iki paskutinio greičio ruožo, kur tikslaus pravažiavimo rungtyje (ten, kur greitis nereikalingas) padarė klaidą. Klaida paskutiniame tikslaus pravažiavimo greičio ruože kažkur jau girdėta, ar ne?

Tačiau ši klaida buvo kur kas brangesnė. Jos kaina – stogo remontas ekipažo turėtam „Mitsubishi Lancer Evo VI“. Violetinis automobilis Žemaitijos žvyrkelyje nuslydo nuo kelio ir apvirto ant stogo, o latviai buvo išgabenti į ligoninę. Gipsu papuoštomis galūnėmis pasirodę apdovanojimų ceremonijoje kaimynai buvo nustebinti – jiems buvo įteikta ralio nugalėtojų taurė.

Nors latvių rezultatas buvo neįskaitytas, tačiau nugalėtojais tapę Renaldas Gabartas su Vincu Gerdžiūnu pasielgė draugiškai ir perleido čempionų taurę svečiams iš kaimyninės šalies. Brolybės atmosfera tuomet neblėso iki paryčių, o sugipsuoti latviai demonstravo, kaip šokti „krakoviaką“