Naujienos

2016 09 15

A. Juknevičius: „Geras vairuotojas privalo nuolat galvoti“

Bekelės guru Antanas Juknevičius ne tik vienuolika kartų įveikė „Dakaro“ maratoną kaip pilotas, šturmanas ar komandos vadovas, bet ir per beveik du dešimtmečius trunkančią sportinę karjerą suspėjo pauostyti parako ir ralyje, ir žiedo, ir kartingo varžybose.

Kokių svarbiausių dalykų išmokstama lenktynėse ir ko labiausiai reikia kasdien judant gatvėmis ar keliais? Konkurso „Geriausias Lietuvos vairuotojas 2016“ trečiojo turo dalyviai turės progos atsakymus į visus klausimus išgirsti tiesiai iš Dakaro džentelmeno lūpų.

Kaip užsikrėtei autosporto virusu?

 Polinkis prie technikos, matyt, mano genuose. Senelis A.Smetonos laikais turėjo geriausius Šeduvoje arklius, vežimus, karietas, pakinktus. Aš pats save pradedu prisiminti maždaug nuo 5 metų, kartu su tėčiu besikrapštantį garaže. Sukti varžtus – tegu ir vaikiško dviratuko – man žiauriai patiko. Dar geriau buvo tik kur nors važiuoti.

Nepaisant to rimta sportinė karjera prasidėjo labai vėlai ir, galima sakyti, netyčia. Kadangi augau „menininku“ (su vieninteliu ketvertu atestate penkiabalėje vertinimo sistemoje baigęs M.K. Čiurlionio meno mokyklą, Antanas įstojo į Dailės akademiją) jaunystėje buvo sočiai pačios įvairiausios visuomeninės veiklos – nuo kaukių balių iki diskotekų organizavimo – tačiau nieko kvepiančio benzinu. Galbūt todėl, kad to trūko, kartą atsitiktinai gatvėje akims užkliuvus už vieno Vilniaus visureigių klubo įkūrėjo Vaidoto Marozo juodo ir kaukolėmis dekoruoto „Nissan Patrul“, užsimaniau tokio pat didelio „žaislo“. Šį kaprizą realizavau per maždaug porą metų tebebūdamas studentu ir stačia galva nėriau į improvizuotas bekelės varžybas.

Beje, anuo metu visas visureigių sportas buvo embrioninėje stadijoje, todėl teko nemažai prisidėti prie taisyklių gimdymo ir aiškios tvarkos kūrimo. Ieškodami sektinų pavyzdžių keliavom į Latviją, Baltarusiją, Lenkiją, ten dalyvaudavom varžybose ir gal trejetą metų beveik visur ir beveik viską laimėdavau. Su Aurelijum Petraičiu važiuodami po vienos tokių ekspedicijų pradėjom nekaltai svarstyti, kad jau jei esam tokie kieti – kodėl nepabandžius įkopti į visureigių sporto Everestą ir startuoti Dakaro maratone. Kas vyko vėliau, daugiau mažiau žinoma.

Kaip lenktynės keitė tavo elgseną gatvėje?

Nors bekelės varžybose reikia specifinių žinių ir įgūdžių, bet ralio-reidų poveikis kasdienėms

ko gero netgi stipresnis, nei dalyvaujant žiedo ar klasikinio ralio čempionate: čia daugiau progų padaryti „stogą“, ridentis kūlversčiu su visu automobiliu, paskęsti ar stipriai atsitrenkti į nejudančią kliūtį. T. y. savo kailiu pajunti kokios smulkmenos kartai virsta brangiomis ar skaudžiomis klaidomis. Per lenktynes išsikrauni, todėl po to papildomai rizikuoti važiuojant darbo reikalais ar su šeima atrodo tiesiog kvaila.

Kaip paprastam vairuotojui gali praversti važiavimo bekelę įgūdžiai, jei 95 proc. visureigių nenulipa nuo asfalto?

Iš tiesų labai daug žmonių įsigiję mašinas, kurių galimybės stipriai pranoksta įprastus hečbekus ar universalus, tų galimybių niekada neišbando. Mano galva reiktų bent jau pasidomėti kaip kas veikia (kaip blokuojamas diferencialas, kaip žeminamos pavaros, kaip aktyvuojamos įvairios elektroninės sistemos), kad nuvažiavę grybauti nepatektumėte į paprasčiausius biraus smėlio spąstus. Taip pat neabejoju, kad išbandę šiuos dalykus atrastų naujų gyvenimo spalvų ir patirtų gerų emocijų.

Kas labiausiai erzina ir atrodo pavojinga Lietuvos vairuotojų elgsenoje?

Šiaip mane sunku išvesti iš pusiausvyros, juo labiau, kad mūsų šalyje eismo kultūros reikalai akivaizdžiai gerėja. Žmonių, kurie sėdę prie vairo nemato kas dedasi aplink arba tiesiog demonstruoja nepagarbą kitiems vairuotojams. Tokių dalykų vis dar galima prisižiūrėti kasdien, pradedant „antraeilininkais“ ir baigiant parkavimo aikštelėse nudrebiančių savo automobilius per dvi stovėjimo vietas. Dėl panašių smulkmenų gatvėse formuojasi kamščiai, beprasmiškai ištaškomas laikas, teršiamas oras ir t. t.

Ką keistum eismo organizavime ar KET, jei būtum aukščiausia šiuos dalykus sprendžianti instancija?

Kartais dingteli mintis, kad eismo srautus reguliuoja specialistai, patys nevairuojantys jokių transporto priemonių ir vairuotojų problemas sprendžiantys remdamiesi teoriniais skaičiavimais. Deja, kompiuterių monitoriuose sumodeliuoti dalykai praktiškai ne visuomet veža.

Kas tavo manymu yra geras vairuotojas?

Tai žmogus, gerai matantis aplinką ir adekvačiai reaguojantis į tai ką mato. Tai kur kas svarbiau nei išmokti greitai perjungti pavaras ar sklandžiai pajudėti įkalnėje. Geras vairuotojas privalo nuolat galvoti kaip sutaupyti ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių laiko, elgtis taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su juo.

 

Konkurso „Geriausias Lietuvos vairuotojas 2016“ spaudos centras –

Viešųjų ryšių agentūra